Pastebėjote keistą tendenciją? Aukščiausios kvalifikacijos inžinerinių sistemų meistrai, kurie turėtų projektuoti sudėtingus mazgus ar diegti inovacijas, staiga griebiasi kūjo, krauna šiukšles arba važiuoja atkimšti kanalizacijos vamzdžių. Tai – „vėžiagyvio mąstymas“. Užuot judėję į priekį, kur didesnis pelnas, bet ir didesnė atsakomybė, jie atbulomis traukiasi į primityvų, mažaverčių darbų urvą.
Kur dingo ambicijos?
Kodėl vyksta ši mutacija? Ar tai bendras „smegenų lyginimasis“, ar tiesiog baimė prisiimti atsakomybę? Priežastys gilesnės:
Atsakomybės baimė: Inžinerinė sistema (dujos, šildymas, elektra) reikalauja garantijų. Sugriauti sieną – paprasta, ten nereikia galvoti. Suklydus inžinerijoje, pasekmės brangios. Meistrai renkasi lengvą kelią, nes bijo įtampos.
Greiti, bet „pigių“ pinigų spąstai: Atkimšti vamzdį užtrunka pusvalandį, o pinigai – į kišenę čia ir dabar. Tačiau tai aklavietė. Taip švaistomas brangus kvalifikacijos resursas darbams, kuriuos gali atlikti bet kas.
Intelektinis aptingimas: Tobulėjimas reikalauja mokytis, sekti normas, investuoti į naują įrangą. Daugeliui lengviau likti prie šiukšlių maišų, nei sukti galvą dėl naujų technologijų.
Artėjanti audra iš svetur
Kol vietiniai meistrai „minkštėja“ ir renkasi mažiau atsakomybės, horizontas keičiasi. Ateina nauja banga – jauni, energingi ir alkani emigrantai. Jie nesibaido sudėtingų brėžinių, jie nori uždirbti ir užimti rinką. Kol vietinis „vėžiagyvis“ traukiasi atgal, šie vyrai užims visas laisvas, pelningiausias nišas.
Išvada paprasta: Jei meistras praranda norą dominuoti savo srityje ir bijo atsakomybės, jis pasmerkia save išnykimui. Laikas išsitiesti, prisiminti, kodėl tapote inžinerinių sistemų specialistais, ir palikti griovimo darbus tiems, kas neturi jūsų žinių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą